Prieš metus pabandžiau įgarsinti knygą – Jonathano Franzeno „Kaip būti vienam“. Ėmiausi, nes vienas žmogus pasakė, kad mano balsas visai gražus ir tiktų įgarsinti kokią švelnią istoriją. O komplimento priešistorė tokia: vakarais mudu susiskambindavome ir skaitydavome vienas kitam knygas. Lietui pliaupiant, griaustiniui riaumojant mėginome vienas kitą pažinti, įsiklausyti, suprasti. Vis dėlto man ne itin gerai sekėsi prakalbinti knygą apie vienatvę, tad veiklą galiausiai mečiau. Tada atrodė, kad tekstas man tiesiog „nepasiduoda“. Šiandien mąstau, kad ne tekstas man „nepasidavęs“, o... pati vienatvė.
Gal ironiška, gal simboliška, jog tada taip ir neteko sužinoti, kaip būti vienam... Kaip išbūti vienam su savimi – su tuo, su kuo pasilikti gąsdina labiausiai? Mat mums reikia, kad šalia visuomet kas nors būtų. Kad ir už uždarų durų. Svarbu, jog girdėtume, kaip kitame kambaryje jaukiai ūžia arbatinis, groja muzika ar kalbama telefonu. Taip juk saugiau. Taip daug ramiau. Nes likti vienam be galo liūdna. O ir baisu: likę vieni nebežinome, kokie gi esame tie vieni – mes patys, be kitų, tik su savuoju gyvenimu, jo nešuliais, rūpesčiais, maratoną bėgančiomis mintimis, jas aplenkti skubančiais jausmais... Iš kur kyla šis nemokėjimas būti su savimi? Britų kilmės rašytoja Sara Maitland knygoje „Kaip būti vienam“ rašo:
Būti vienam yra nepaprastai lengva, tau nereikia knygos. Štai keletas patarimų:
Nueik į vonią, užsirakink duris, nusiprausk. Tu esi vienas.
Sėsk į automobilį ir važiuok kur nors (arba pasivaikščiok, pabėgiok, pasivažinėk dviračiu, gal net paplaukiok). Tu esi vienas.
Atsikelk vidury nakties (tu esi, be abejonės, visiškai, absoliučiai vienas, kada miegi, net jei lova su kažkuo daliniesi, vienaip ar kitaip, tu tikrai apie tai nemąstai, todėl ignoruokime šitai akimirkai), neuždek šviesos, tiesiog sėdėk tamsoje. Tu esi vienas.
Dabar truputį pasistenk. Pagalvok, kaip veiktum vienas pats kažką, ką įprastai veiktum draugijoje – eitum į kiną ar restoraną, pasivaikščiotum savoje šalyje, o gal net išvyktum atostogų svetur. Suplanuok tai, logistika nėra sudėtinga. Tu žinai, kaip daryti šiuos dalykus. Tu būtum vienas.
Tad kur problema? Kodėl tu skaitai šią knygą?
Iš tiesų: kur problema? Kodėl mes, suvokdami šio negalėjimo absurdiškumą, vis tiek skaitome apie tai knygas, desperatiškai ieškome instrukcijų, kurios palengvintų mūsų kančias? Juk esame vieni visą laiką. Egzistencine prasme esame neišvengiamai vieni. Kartais netgi norime tokie būti, pykstame, kodėl mūsų nepalieka ramybėje, kad galėtume bent šiek tiek atsipūsti, bent šiek tiek pabūti vieni. Tad kas nutinka, jog šiam norui išsipildžius staiga užmirštame, kokie esame iš tiesų, ką mėgstame ar mylime daryti – galbūt skaityti fantastinę literatūrą, o gal suktis virtuvėje, šokti, meistrauti kažką iš medžio, sportuoti, rašyti laiškus, fotografuoti, tvarkytis, dėlioti viską į stalčiukus ir lentynėles, blizginti langus, žiūrėti senus nespalvotus filmus, dainuoti, piešti akvarele, skaniai valgyti, klausytis džiazo ar bangų mūšos, medituoti, melstis ir lydėti saulę... Kodėl, viduje turėdami šitiek daug, likę vieni staiga pasijuntame tokie tušti?
Minėtos knygos autorė Sara jau dvidešimt metų gyvena viena mažyčiame namelyje, Škotijos pietvakariuose, Galovėjuje, kur ji rašo, meldžiasi ir džiaugiasi tyla. Rašytoja tik stebisi, kokia keista tragedija ištikusi šiandienį žmogų:
Kaip taip nutiko, kad santykinai išsivysčiusiame, klestinčiame pasaulyje, bent jau šiuo kultūriniu momentu, kada vertinama autonomija, asmeninė laisvė, savęs išpildymas ir žmogaus teisės, o daugiausia užvis – individualizmas, labiau nei bet kokiu kitu metu žmonijos istorijoje visa tai buvo vertinama, šiems autonomiškiems, laisviems, save norintiems išpildyti individams vienu kartu kelia didžiulį siaubą buvimas su pačiais savimi?
Išvada?
Mes nebemokame būti vieni. Nebemokame išbūti tyloje su savimi. Mat likus vienam neišvengiamai tenka susidurti su tuo, kas mumyse yra tamsiausia – savo nerimu, baimėmis, liūdesiu, pykčiu, neviltimi, kalte bei daugybe kitų mūsų savastį ardančių minčių ir jausmų, kuriuos, leisdami laiką su kitais, nustumiame kažkur į šalį, taip tiesiog atidėdami problemos sprendimą. Tačiau galbūt įmanoma vienatvę imtis „praktikuoti“ po truputį? Pradėti nuo mažiausių dalykų ir žingsnis po žingsnio pereiti prie tų, kurie buvo pernelyg ilgai atidėliojami? Apie mokėjimą būti vienam dar galime išgirsti sakant: jei protas ar širdis ramūs, tai ir vienatvė neatrodys tokia neįmanoma. Turi būti „sveikas“ dvasiškai, kad galėtum išbūti vienas su savimi. Čia yra tiesos, tačiau klausimas jums, skaitytojai, kaipgi išmoksime gerai jaustis vieni, jeigu niekada neleisime sau to net pamėginti?
